Julija nejuokavo. Ji atsinešė ne tik vadovėlius, bet ir tėvo laiškus, rašytus ant cigarečių dėžučių, kai jis slapstėsi nuo šauktinių. Ji norėjo pasakoti tiesą. Tačiau tiesa Rusijoje turi įprotį keisti pavidalą – kaip vanduo, kuris priima indo formą.
Vieną rytą jos bute dingo kompiuteris. Ne pinigai, ne dokumentai – tik kietasis diskas, kuriame ji kaupė tyrimo medžiagą. Ant stalo liko tik vyšnia. Raudona, lyg sušalusi širdis.
Julija pradėjo ieškoti. Universiteto archyvuose, bažnyčios knygose, senų žmonių prisiminimuose. Ji suprato, kad jos misija nebe tik kalbos mokymas. Ji ieškojo močiutės šešėlio. Ir kuo giliau kasė, tuo labiau jautė, kad kažkas seka ją. mergina rusyje filmas lietuviskai
Raudona kaip vyšnia
Ji atvyko rugsėjį. Saratovas pasitiko ją dulkėtais klevais ir troleibusų gaudesiu. Universiteto koridoriai kvepėjo kopūstų sriuba ir sovietiniu laku. Studentai – jauni, neramūs, su ausinėse skambančia rusų rep muzika – žiūrėjo į ją tarsi į ateivę iš kitos planetos. “Lietuva? Tai kur tie baltaraiščiai?” – juokėsi Sasha, studentas su nutrintomis kariškomis kelnėmis. Julija nejuokavo
Kai Julija iš Vilniaus gavo kvietimą dėstyti lietuvių kalbą Saratovo universitete, visi sakė: “Ar išprotėjai? Ten karas, ten nežinia, ten – priešas.” Bet Julija buvo užsispyrusi. Ji norėjo pamatyti tą Rusiją, apie kurią močiutė pasakodavo tik per šešėlius – apie tremtį, apie namus prie Volgos, apie baltus beržus, kurie verkia sakais.
Bet nebaigė. Pro šalį praėjo vyras su uniforma – gal policija, gal paštininkas, šiais laikais nebeatskirti. Zinaida nusisuko ir dingo tamsoje, palikusi tik šnabždesį: “Niekas čia neprasideda. Viskas čia nesibaigia.” Tačiau tiesa Rusijoje turi įprotį keisti pavidalą –
Sasha nuleido akis. Gal jis žinojo daugiau, nei rodė. Gal jis buvo tas, kuris pranešė. O gal jis tik bijojo – taip pat, kaip ji.